Kas yra „gyvatukas“ ir kodėl už jį reikia tiek daug mokėti?
„Gyvatukas“ buityje daugelio vadinamas tik rankšluosčių džiovintuvu bei vonios kambario šildytuvu. Tačiau iš tikrųjų „gyvatuko“ ir visos namo karšto vandens cirkuliacijos paskirtis - išlaikyti tam tikrą temperatūrą, kad karšto vandens sistemoje nesiveistų bakterijos (legionelės), kurios kenkia žmonių sveikatai, o dėl patogumo ir taupumo – kad atsukus čiaupą nereikėtų laukti kol nubėgs drungnas vanduo, o iš karto gautume karštą. Pagrindinė problema – ne „gyvatuko“ buvimas ar nebuvimas, o mokėjimo už jį dydis arba kaip paskirstyti šilumos kiekį butams, kuris apmokamas kaip „gyvatuko“ mokestis. Sumontavus butuose vandens apskaitos prietaisus, buvo išspręsti mokėjimo už karštą vandenį klausimai. Mokslininkų nustatyta, kad 1 kubiniam metrui geriamo vandens pašildyti reikia apie 51 kWh, tad sunaudotų kubų skaičių padauginus iš 51 kilovatvalandės, susiskaičiuojam, kiek šilumos energijos teks karštam vandeniui paruošti. Likęs įvadinio namo skaitiklio užfiksuotas šilumos kiekis ne šildymo sezono metu yra padalinamas visiems namo butams kaip mokėjimas už šilumą perduotą per karšto vandens sistemą , paprasčiau sakant, „gyvatuką“.
Pateikiame pavyzdį, kaip kiekvienam butui turi būti paskirstomas viso namo suvartotas šilumos kiekis karštam vandeniui ir „gyvatukui“ ne šildymo sezono metu.
1 pav. Pavyzdingas namas
Namo įvadinis skaitiklis parodė, kad pvz., gegužės mėn. 12 butų namas suvartojo 3000 kilovatvalandžių. Gyventojai deklaravo, kad jie iš viso suvartojo 25 kub. m karšto vandens (25x51=1275 kWh). Atėmus iš bendro 3000 kWh kiekio 1275kWh, liko nepaskirstyta 1725 kWh (3000-1275=1725). Norėdami sužinoti, kiek teks mokėti už „gyvatuką“, turim 1725 kWh padalinti 12 butų. Kiekvienam butui išeina po 143,75 kWh. (Plungėje viena kilovatvalandė kainuoja 24,87 ct be PVM), tai šio namo gyventojai gegužės mėn. už gyvatuką mokėtų po 35,75 Lt (be PVM). Pateiktame pavyzdyje parodyta situacija, kai visi namo gyventojai sąžiningai ir laiku deklaravo suvartotą karštą vandenį. Tačiau neretai daugiabutyje yra tokių kaimynų, kurie įsigudrina klastoti karšto vandens skaitiklių rodmenis ar net visai sustabdyti apskaitos prietaisą. Pateikiame pavyzdį, koks būtų mokėjimo už „gyvatuką“ dydis, jei šiame name bent 3 butų savininkai būtų nesąžiningi ir nedeklaruotų , tarkim 8 kub. m karšto vandens.(žr. 2 pav.).
2 pav. Nepavyzdingas namas
- suvartojo, bet nedeklaravo arba naudojo magnetą
Bendras namo gyventojų deklaruotas karšto vandens kiekis būtų 17 kub. m (17x51= 867kWh). Iš 3000-867=2133 kWh. 2133 kWh padalinus 12 butų, gaunama, kad „gyvatukui“ šį mėnesį teks 177,75 kWh. Vadinasi, šio namo gyventojas šį mėnesį už „gyvatuką“ mokėtų 44,20 Lt (be PVM). Taigi dėl nesąžiningų kaimynų tektų mokėti net 8,45 Lt daugiau.
Ką daryti, kad nereikėtų mokėti už kaimyną? Paprasčiausias ir greičiausias būdas spręsti bendraturčių (šiuo atveju daugiabučio namo) problemas būtų įsteigti bendriją, kurios pirmininkas ar kitas atsakingas asmuo sektų gyventojų skaitiklių rodmenų deklaravimą, patikrintų, kiek suvartoto vandens rodo namo įvadinis skaitiklis, kiek – butuose, rastų, kur tas skirtumas dingsta ir teisingai išdalintų bendrai sunaudotą šilumą. Praktika rodo, kad tvarkinguose namuose, kurių gyventojai sutaria dėl bendrų dalykų, paprastai nežinia kur vanduo nedingsta, o mokestis už šilumą perduotą per karšto vandens sistemą („gyvatuką“) jeigu ir svyruoja, tai labai nežymiai .
Kitas sprendimo būdas šiek tiek brangesnis – visuose butuose sumontuoti telemetrinius (nuotolinio nuskaitymo) skaitiklius, kurie nėra sustabdomi magnetu ar kitais būdais (skaitiklis kainuoja 150 – 300 litų). Tokiu atveju, vieną ir tą pačią minutę būtų nuskaitomi visų butų skaitiklių, taip pat ir namo įvadinio apskaitos prietaiso rodmenys. Šiluma suvartotam karštam vandeniui ir „gyvatukui“ būtų paskirstoma kaip 1 pavyzdyje, visiems sąžiningai deklaravus suvartotą karštą vandenį.
